1986 metais Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Michailo Gorbačiovo „perestroijkos“ sukeltas roko bumas. Praūžė pirmieji „Roko maršai“. Prasidėjo pirmieji dainų ir grupių TOP-10 rinkimai. Iš „pogrindžio” kilo į dienos šviesą niekur oficialiai nematytos ir negirdėtos muzikinės grupės. Jauni ir ambicingi vyrukai - Arvydas Skernevičius, Jonas Vasilevičius, Viktoras Beriozovas, Sigitas Barkus ir Alvydas Kisieliauskas nusprendė nelikti nuošalyje. Jie tuo metu jau grojo Vilniuje Respublikiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose ir keitė dislokacijos vietą į LTSR Materialinio techninio tiekimo komiteto patalpas, kur buvo žymiai geresnė „materialinė – techninė bazė” – puiki aktų salė, naujausia ir geriausia tuo metu čekiška garso stiprinimo aparatūra „Metronom – 2”.

Vieną žvarbų rugsėjo devintosios vakarą į repeticiją aplankyti mokslo draugų užsuko Šarūnas Mačiulis. Grupė ieškojo vokalisto. Visiškai netikėtai buvo pasiūlyta „prisiminti jaunystę” ir pabandyti sudainuoti keletą Šaro dainų, kurias puikiai žinojo Jonas, Sigis ir Arvydas ir kurias dar 1980 metais grojo Vilniaus Valstybinio Pedagoginio instituto (vėliau tapęs Edukologijos universitetu, dar vėliau uždarytas) diskotekos „Disco Vivo” (vadovas Egidijus Butkevičius) pramoginėje programoje. Diskoteka buvo uždaryta už antitarybinės kultūros propagavimą būtent dėl skandalingų vokalinės – instrumentinės grupės „The Carburators” pasirodymų. Ir tik santykinis „atšilimas” vakarietiškos kultūros atžvilgiu po Maskvos Olimpiados leido išvengti pašalinimo iš studentų sąrašų.

Pabandymas virto ilgo ir vaisingo bendradarbiavimo pradžia. Sujungus grupės ir Šaro dainas gavosi visai padorus autorinių dainų repertuaras tinkantis originaliai koncertinei programai. Grupė su entuziazmu kibo į darbą ir repetuodavo iki išnaktų. Tuo metu grupės didžiausia svajonė buvo - patekti į Lietuvos grupių TOP - 10, kurį kiekvieną savaitę skelbdavo šeštadieniniame priede jaunimui laikraštis „Komjaunimo tiesa” (dabar „Lietuvos rytas”).

Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamyklos Kalėdiniame vakarėlyje (oficialiai jis vadinosi Naujametiniu, nes buvo negalima viešai švęsti Kalėdų) grupė gavo „kovinį krikštą“.

Publika vis atkakliau reikalaudavo garso įrašų. Tada tai būdavo magnetofoninės juostelėse repeticijų ar koncertų įrašai - išdidžiai vadinami  „magneto diskai“. Čia labai padėjo Gediminas Šapkauskas, kuris tuo metu jau dirbo LRT ir susitarė su garso režisieriumi Baliu Čipkum dėl įrašų. Įrašai buvo daromi tik naktimis, nes dieną įrašus darydavo LRT ir filharmonijos kolektyvai, tad studijos apkrovimas buvo nenusakomas. Per dvi naktis grupė įrašė 17 dainų, kurios vėliau buvo perduotos į LRT fondus ir transliuojamos Lietuvos radijo bangomis iki šiol. Įdomu pažymėti, kad daina „Medžiai be lapų” buvo įrašyta visiškai atsitiktinai. Tiesiog buvo likę pusę valandos iki valytojų atėjimo į rytinę pamainą ir, norėdamas išnaudoti visą įrašų studijos darbo laiką, „Hansas” (Gediminas Šapkauskas) įkalbėjo įrašyti dar vieną dainą „iš vieno dublio”. Buvo nuspręsta įrašyti „tą, kur kažkas apie lapus…”. Įrašas pavyko. Ir pavyko taip, kad jau per pietus daina skambėjo „38 greitis” laidoje, o po savaitės grupė pirmą kartą pateko į TOP - 10 ir tapo žinoma visai Lietuvai. 

Nenusakomu greičiu pradėjo augti grupės populiarumas. Sudalyvauta Lietuvos Radijo pirmojoje programoje, laidoje „38-tas greitis“, sugrota daina „Medžiai be lapų“

Pirmą kartą televizijos viktorinoje „10×10” Rokiškyje nufilmuotas pasirodymas, muzikinių pauzių metu sugrotos dainos „Poliarizuoti stiklai“, „Medžiai be lapų“, „Gyvenimo arklys“ ir „Aš noriu“ šokiravo konservatyviai nusistačiusią visuomenės dalį ir pridėjo dar daugiau „dividendų” progresyviai nusiteikusių žmonių akyse. Prasidėjo tikra visuomenės požiūrio į kultūrą ir šiuolaikinę muziką „poliarizacija”. Prasidėjo kvietimai į įvairiausius renginius – studentiškas šventes, miestų ir miestelių šventes, „misių” rinkimus, naujų projektų prezentacijas ir pristatymus, atidarymus ir pabaigtuves, ir t.t., ir pan.

Rimas Giedraitis („Kardiofono“ lyderis) prodiusavo grupės vinilo plokštelės išleidimą Rygoje. Neapsieita be kuriozų ir čia. Plokštelė buvo “neplaninė”, bet tuo metu Lietuva ruošėsi tapti vėl nepriklausoma ir latviai, žinodami tai, „skėlė“ savo antausį sovietinei sistemai ir būtent 1990 Kovo 11 buvo išleistas lietuviško roko diskas su tik lietuviškais titrais, ignoruojant privalomąjį rusišką vertimą.

Joninių koncertas Vingio parke, Vilniuje įvykęs po 1991 sausio 13 įvykių SSRS Lietuvai paskelbtos blokados metu.

Koncertas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje Okupacinės kariuomenės išvedimo proga

Atėjo blokada, pučas Maskvoje, visuotinis Lietuvos pripažinimas, laisvosios rinkos atėjimas į kasdieninį gyvenimą. Kartu su Lietuva ėjo ir grupės kūrybinis gyvenimas - būdavo retsykiais gera ir kartais sunkoka, lengva ir sudėtinga. Katastrofoje tragiškai žuvo puikus būgnininkas Neglendas Peciulka (prieš ateidamas į „Poliarizuotus Stiklus” keletą metų grojo grupėje „Rojaus Tūzai“). Neglendo šviesiam atminimui įamžinti grupė sukūrė dainą „Likimas”.

Užaugo nauja karta, kuri tik iš tėvų pasakojimų žinojo apie „kažkokius stiklus, kažkokį Šarą, kuris geria, apie medžius be lapų…”. Grupė buvo sumažinusi „apsisukimus” iki minimumo – 2-3 koncertai per metus. Likę muzikantai pradėjo projektą „O.K.“. Grodavo klubuose užsienietiškų dainų cover versijas, bliuzą. Dalyvaudavo įvairiuose muzikiniuose projektuose, festivaliuose. Atrodė jog viskas taip ir pasibaigs…

Atėjo 2009 metai. Šaras savo 50-metį sutiko su grupe neatpažįstamai pasikeitęs ir tuo pačiu išlikęs tas pats maištingas rokeris. „Poliarizuoti stiklai” vėl pradėjo savo kelią į lietuviškosios muzikos aukštumas. Nepraėjo ir metai kai dienos šviesą išvydo naujausias grupės albumas „Stasė”.

Jau pirmieji pasirodymai „Tamsta muzika”, „B2G”, „Benai, plaukiam į Nidą”, „BigBito-45” ir kituose festivaliuose parodė, kad dabar į grupės koncertus suplaukia tūkstančiai žiūrovų ir kartu mintinai traukia dainas ir penkiasdešimtmečiai, ir jų vaikai dvidešimtmečiai studentai.